Kai rudens dienos tampa trumpos ir kiek liūdnokas, kai vis mažiau spalvų ir džiugaus šurmulio, Ignalinoje ryškiomis spalvomis nušvinta festivalio „Bildučiai“ iškabos, kviečiančios į  tradicinę teatro šventę. Išgirdus bildutišką dainelę suspurda ir vaikų, ir suaugusiųjų širdys – tiek daug tikro džiaugsmo ir gerų emocijų kasmet dovanoja šis renginys.

Dažnam, atsidūrus kokioje ypatingesnėje situacijoje, išsprūsta: “Gyvenimas – teatras”.  Tikintys dar prideda, jog tai Aukščiausiasis mums paskyrė kažkokį ypatingą vaidmenį, kurį čia, Žemėje, ir atliekame, stebimi to didžiojo režisieriaus. Tik kovo 27-ąją prisimename, kad yra šiame gyvenimo teatre ir kitas teatras, vieta, kur ateiname kurti savęs, vieta, kur randame kuriančius žmones.

Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, už 2010-aisiais metais Lietuvos teatrų scenose nuveiktus darbus premijomis ir atminimo ženklais buvo apdovanoti geriausi šalies teatro menininkai.  Spektaklių vaikams nominacijoje Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota spektaklio „Pati labiausia pasaka“ kūrybinė grupė (Vilniaus Keistuolių teatras). Bet tarp trijų pretendentų šioje nominacijoje į Aukso kryžių buvo ir Agnė Dilytė – už spektaklio „Neklausinėk, Julyte!“ režisūrą (Scenos meno kūrėjų asociacija, Menų spaustuvė). Užmiršusiems priminsiu: Agnė užaugo Ignalinoje, pirmąsias teatro pamokas ji irgi gavo čia. Ignalinoje bet kam, išgirdusiam žodį teatras, pirmiausia sukils asociacija: Jolanta Narbutaitienė arba - teatras “Iki”. Nes užaugo visa karta su Bildučių bildėjimu, su draugišku ir viltingu  teatro “Iki” atsisveikinimu: “Iki!” Tai juk reiškia trumpą išsiskyrimą.